Atsistokime  vienas į kitą nugara ir paprašykime, kad partneris mus vistiek matytų...  Ar tai įmanoma, ar sąžininga kito atžvilgiu? Ar mums patiktų, jeigu kažkas reikalautų pakaušyje turėti akis?
 

Pravėrę porų psichoterapeuto duris klientai dažnai sako: „Normalu tapo tai, į ką nustojau kreipti dėmesį“, „Nesuprantu – ar aš nusikalbu ar jis/ji,bet kažkuris tikrai nusikalba“, „Aš tiek daug darau ir nieko už tai negaunu“, „Kiek galima aukotis?!“, „Jis/ji manęs visiškai negirdi arba net nenori girdėti“, „Jei mylėtų, tai...“
 

Pabandykite suprasti, kas labiausiai įtakoja poros nesusikalbėjimą ir jaučiamą nepasitenkinimą. Supraskite, kaip galima to išvengti, išmokite santykius „valdyti“ ir jais mėgautis.
 

Įtikimas partneriui ir padėka už pastangas.

Seminarą veda šeimų ir porų psichologė Karolina Bajoriūnienė: "Nesipyksta tik visiškai vienas kitam abejingi žmonės. O kadangi šeima – tai ne mažiau kaip du asmenys, tad ir barnių neišvengiama. Jie yra natūralūs pradėjus gyventi ar bendrauti su kitu žmogumi. Poros santykiai yra dinamiškas procesas, nuolat kintantis, besivystantis ir susidedantis iš savų brendimo etapų. Poros „išsisemia“ apie 2–3 bendravimo metus. Dabar jau akių nebedengia „rožiniai akiniai“ (nešioti pirmąjį pusmetį), be to, natūraliai santykiams (kaip gyvam organizmui) reikia judėti. Iškyla klausimas – atgal ar pirmyn?"